Apleistas parkas

Lėtai iš gyvenamosios miesto dalies, savo visiškai prie dabartinės, apleisto kvartalo, aplinkos netinknčiu, pakankamai prabangiu automobiliu Diegas atvažiuoja iki pat krūmais apaugusio parko, kur pro kerojančias medžių šakas sunkiai prasiskverbia saulės spinduliai suteikdami vaizdui magišką žavesį. Atvažiavo čia vaikinas ne šiaip pabūt su savimi ar aplankyt tikrai ne pačią populiariausią miesto dalį, atvažiavo nusipirkt produkto, kurį tikrai ne visur įsigysi. Ne, Diegas tikrai nebuvo narkomanas ar dar koks neaiškus tipelis gyvenantis tam, jog galėtų svaigintis, tačiau pora žolės dumelių kartais išties sukaustydavo vaikino susidomėjimą. Dabar mažas paketelis jau saugiai tūnojo jo kišenėje, tačiau prieš išvažiuojant, dar norėjo pasivaikščioti po parką, kuriame kadaise, kai buvo mažas, leisdavo savo nepaprastai gražias dienas. Vos išlipęs iš automobilio patraukė išdrąskytais takeliais link išlūžusių suolelių pro kurių tarpus jau sverbėsi aukštos žolės grąsindamos pasiglemžti viską aplink.

Kendall lėtai žingsniavo vietomis aptrupėjusiu šaligatviu ir žiūrėjo tik sau po kojomis, kitur jos žvilgsnis nekrypo. Nesinorėjo merginai žvalgytis, ar už nugaros neseka koks banditas, ar dar kas nors panašaus. Ši diena, jai buvo visiškai nesvarbi, ji būtų leidusi pasauliui su savimi daryti ką tik nori, vis dėl to niekas apie ją nė negalvotų. Pasiekusi apleistas vietoves ji vis dėl to prisivertė pasidairyti, bet tik dėl saugumo, nes matė kelias šalikelėje stovinčias mašinas. Nedideliu kalneliu ji nusileido link parko suoliukų ir klestelėjo ant vieno iš jų susikeldama kojas, bei taip atsisėsdama ''turkiškai''. Ji žiūrėjo kažkur tolyn.
Ilgai netrukus iš rankinės Kendall išsitraukė blonktoną ir pieštuką. Nebuvo itin gera dailininkė, bet šiandien nenorėjo paskandinti dar vienos dienos savo ašarose, nebenorėjo jaustis vieniša. Ji pradėjo piešti. Tai nebuvo pilki parko medžiai ar tolumoje buvusi netvarka. Mergina piešė vaikiną, kurį šiandien regėjo sapne, nes tik su juo, besapnuodama, šią naktį jautėsi saugi.

Žingsnis po žingsnio, neįprastai lėtai, susikišęs rankas į striukės kišenes vaikinas žygiavo nelygiu, duobėtu, kartkartėmis žolėmis ar samanomis apaugusiu asfaltu. Nebuvo blogos, slogios nuotaikos, netgi atvirkščiai, jautėsi nepaprastai lengvai ir smagiai, tačiau gįžti į miesto šurmulį nesinorėjo, bent jau kol kas. Kišenėje susikrapštęs pakelį silpnų, mėtinių cigarečių mikliais pirštais įsikiša vieną tarp lūpų bei vikriai uždegęs žiebtuvėlio liepsną giliai įtraukia karčių, tačiau maloniai švelnių dūmų. Suėmęs pirštais nikotininę lazdelę nuleidžia ją sau prie kojos bei iškvėpia tirštą kamuolį baltų dūmų apsilaišydamas mėtomis dvelkiančias lūpas. Galvoje jau dėliojosi dienos planus: surūkys pora cigarečių, važiuos į miestą, sutvarkys keletą neriekšmingų reikalų, po to namo... Mintys lėkte lekė jo galvoje, kol neišvydo tolumoje vos vos įžiūrimą, gležnai moterišką siluetą, kuris visiškai neisderino prie apleisto parko aplinkos. Giliai traukdamas mirtinų dūmų spartesniu žingsniu prisiairtino prie merginos, kurios tapatybę jau spejo identifikuoti. Lyg niekur nieko prisėdęs ant to pačio suolelio eilinį sykį giliai įtraukę mėtomis kvepiančio tabako dūmų bei išpūtė juos kažkur į dangų. Ramia savo laikysena rodos šaukte šaukė, jog kol kas nieko pratarti vaikinas neketina.

Mergina piešė bandydama atsiminti kiekvieną sapnuoto vaikino veido linkį. Ji ramiai kvėpavo, nejučiomis pradėjo niūniuoti kažką iš The Neighbourhood repertuaro, nes ta grupė tikrai palaikė jos gyvastį čia, Žemėje, su gyvais žmonėmis, o ne kažkur, į kur įžengus gali ir nebesugrįžti. Juodos spalvos pieštuku ji vis piešė linijas, bandydama paveikslėliui suteikti bent kokią reikšmę ar panašumą į žmogų, tačiau sapnas vis nyko iš antminties su kiekviena sekunde ir galiausiai ji jau nebesugebėjo prisiminti.
Padėjusi blonknotą ir pieštuką šalia savęs, prie suolelio krašto Kendall atsiduso žvelgdama į tolį. Priekyje plytėjo gan didelis plotas lauko, kažkur visiškai užterštas vandens telkinys, todėl galbūt nuo tų ne itin prižiūrimų vietų čia tvyrojo keistas kvapas. Tačiau po keleto akimirkų ji pajuto mėtinių cigarečių dūmų kvapą aplink save, taipogi išgirsdama po kažkieno batų padais čežančius lapus. Ji nė nesuktelėjo galvos, norėjo palaukti ką iš kažkur atsiradęs žmogus darys. Dailiai vaikino figūrai klestelėjus šalia ant suolelio ji pasisuko pažiūrėti. Praėjo keletas sekundžių kol ji gerai įsižiūrėjo į vaikiną, kurį pažino vos prisėdus, bet galiausiai nusuko akis taipogi nieko netardama, tarsi tyla čia būtų geriausia įšeitis.

Kelias akimirkas tiesiog sėdėjo leisdamas sau ramiai pabaigti kiek mažiau nei pusę likusios cigaretės. Galvoje jausdamas menką, tačiau malonų svaigulį, šiokį tokį, sunkiai apbiūdinamą jausmą skrandyje ir menką, nepaprastai nežymų perštėjimą gerklėje numeta smilkstančią nuorūką ant žemės nė nesivarkindamas jos priminti batu ar kitokiu būdu užgęsinti, nes pastorosiomis dienomis išties nemažai lyjo, rodos viskas aplink buvo persimelkę drėgme: tęštantys lapai, aukšti betoniai pastatai, nuo amžiaus nulinkusios medžių šakos, keista kaip tokia skaisti šiendienos saulė dar neišgarino drėgmės, kuri rodos šiame kvartale buvo prasiskverbus iki pat menkiausios plyšelio. Nežymiai pasukęs galvą Diegas įsmeigia žvilgsnį į tarp judviejų gulintį eskizą, neaiškų piešinį neabejotinai moteriško braižo. Sunkiai galėjo nuspręsti kas pavaizduota portrete, tačiau neabejojo, jog tai kažkoks vaikinas - tai matėsi akivaizdžiai.
- Tu išties turi talentą. Išduosi paslaptį, kas čia pavaizduota? - galiausia po keliolika minučių trukusios tylos vaikinas sodriu, kiek prislopintu, gal kiek per tyliu, tačiau aiškiai girdimu balsu paklausia, tikėdamasis išgirsti kokią intriguojančią istoriją paslėpta tarp baltą popieriaus lapą išmarginusių linijų bei štrichų.

Išgirdusi vaikino klausimą ji pirma pasuko žvilgsnį į jį, tada nuleido akis į savo pačios piešinį. Niūrus, kampuotas veidas, rimta išraiška, tačiau laime spindinčios akys, išsidraikę plaukai, kiek keistokos formos lūpos. Tokį paslaptingą vaikiną ji regėdavo kasnakt užmigusi, visą šią savaitę. Viską ką jis darė sapne, buvo gelbėjimas merginą nuo mirties. Kas rytą pabudusi ji galvodavo, kaip būtų gerai sutikti tokį žmogų, nesvarbu ar būtent tokį matytą vaikiną ar ne, kuris gelbėtų ją, taip, kaip keistuolis sapne gelbėdavo. Kartais net ašara Kendall skruostu nuriedėdavo prisiminus, kad deja, bet šiam pasaulį jokio žmogaus, kurį taip iš visos širdies galėtų mylėti, neturi. Ar ji baigia išprotėti, kad verkia dėl sapno personažo? Taip, atsakymas galėjo būti teigiamas.
-Neturiu. Neprivalai manęs girti, jei iš tiesų taip nemanai,-šaltai atsakiusi nukreipė žvilgsnį šonan.-Tai kažkas, ko negaliu išvaryti iš savo sapnų pastarosiomis dienomis. Iš tiesų jis mane pakankamai iškankino, todėl pagalvojau, kad galbūt reikėtų surasti metodą, kaip nustoti jį sapnuoti,-gūžtelėjo pečiais pažvelgdama į Diego.

Kendall prakalbus, vaikinas neskuba pakelt akių į pašnekovę. Nebuvo didelis meno žinovas ar gerbėjęs, pats paskutinius metus mokykloje vos vos atkentėdavo dailės pamokas, tačiau penketas metų, praleistų specifinėje dailės mokykloje sukūrė jam atitinkamą pasaulėžiūrą į būtent šiuos dalykus, įskviepijo gebėjimą įžvelgtis potencialius šedevrus, suteikė kompetencijos vertinti, kritikuoti, pagirti ar kitaip pakomentuoti kitų žmonių kūrinius. Galiausiai lėtai pakelęs akis nuo eskizo įsmeigia atšiaurų, tačiau turintį savyje kerinčio žavesio, savotiškos šilumos, tamsių akių žvilgsnį tiesiai merginai į akis, lyg galėtų kiaurai matyt jos sielos gelmes. - Gali būt rami, veltui gražiai žodžiais nesisvaidau, bet jei nemoki priimti komplimentų, čia jau tavo bėda, ne mano. - vis dar prislopintų, kiek prarūkytu balsu, nestokodamas sveiko sarkazmo prieskonių bei šiokio tokio, savotiškai nedraugiško šaltumo tarsteli, lyg sukurdamas jo požiūriu idealiai tinkantį atsakymo kontekstą į pirmąją merginos repliką. Diegas nemėgo būti net netiesiogiai kaltinamas perdėtų lipšnumu, draugiškumu "baltu melu", išties gerus žodžius sakydavo tik tuomet, kai šimtu procentų tam turėdavo pagrindo. - Žavus vyrukas vis besivaidenantis sapnuose? Neskamba kaip didelė nelaimė ar košmaras, tačiau veikiausiai ne man spręst. - jau žymiai draugiškesniu, šiltesniu tonu tarsteli vis dar nenuleisdamas žvilgsnio nuo merginos, bei kiek kilstelėdamas lūpų kampučius, lyg savotiškai demonstruotų savo gerą nuotaiką.

Žmonėse Kendall visada ieškodavo tos kitos pusės, to tikro mąstymo, o ne padlaižiavimo ar kalbų pilnai pakeltais lūpų kampučiais, tarsi iš tiesų būtų tokie laimingi gyvenime. Galbūt įsižeistų dėl piktoko Diego tono, jei būtų keletu metų jaunesnė ir vis dar laimingai suktūsi šeimos gyvenime nė negalvodama apie tai, jog kadanors išėjusi iš namų ji įgis nežmoniškos patirties, kuri nedžiugins. Ji stengėsi žiūrėti į jį, bet nespoksoti, ką tikrai mėgo daryti. Galbūt todėl ir renkasi pastaruoju metu piešimą, o ne knygų skaitymą. Realių vaizdų matymas jai teikė savotišką palengvėjimą, todėl žvilgtelėjo kitur tik iš mandagumo, nes kažin ar labai maloniai jaustūsi žmogus pastoviai manijakiškai stebimas.
-Ne tik košmarai gali kelti nenorą daugiau susapnuoti,-atsiduso, nė neatsakydama jam į pasakymą dėl komplimentų mėtymo, pasilaikys savo nuomonę sau, neatrodė, kad ta tema vestu juos link linksmo pokalbio.-Negi tavęs nekankintų kas dieną atsikėlus, jaustis visiškai šūdinai, tarsi būtum paliktas vienišas šiam pasaulį, o vos užmigus kažkas gelbėtų nuo visų negandų ir priverstų jaustis laimingu? Žinai, nusibodo man įsivaizduoti, ar šiuo atvėju sapnuoti, kaip viskas yra gerai, kai taip nėra. Lyg neužtektų nesąmonių realiame gyvenime...-pavartė akis išrėždama žodžius neapykantos kupinu tonu, bet ne vaikinui, o visoms savo bėdoms, gal labiau net sau.

Tiesa, protingi, nepaviršutiniški žmonės išties žavėjo ir Diegą, tačiau dar labiau nei tas tikras "žiaurios" realybės suvokimas, gebėjimas aiškiai matyti, jog gyvenimas nėra vien rožėmis klotas, žmonėse vaikiną žavėjo tas savotšikas lengvabūdiškumas, mokėjimas į viską pažvelgti šiek tiek kitaip, sugebėjimas viskame įžvelgti gėrį, grožį ir mokėjimas skleisti tą nepaprastai brangią, nesuvaidintą, žmogišką šilumą nepaisant visko, kitaip tariant šarmas, savotiškas charakterio bruožas, verčiantis akimirkai pamiršt viską ir pasinert su tuo žmogumi į linksmąją realybės pusę, kur menkos, nežymios problemos regis išsispredžia pačios. Diegas taip pat visuomet turėjo siekiamybę būtų būtent tokiu žmogumi, tačiau neretai vaikinas pasinerdavo į aplinkinių slogias nuotaikas negebėdamas aplink save sukurti savotiško "burbulo" pilno gyvenimo džiaugsmo. - Ištiesų, jausmas tikrai nėra pats smagiausias kiekvieną rytą pabudus suvogti, jog tavo sapnai šimtą kart geresni už realybę, tačiau nemanai, kad keisti reiktų ne sapnus, o patį savo gyvenimą? Ta prasme, nesakau, kad dabar turi čia kažką pult daryt ar kad tavo gyvenimas kažkuo blogas, tiesiog jei nesijauti laiminga, gal yra kažkas ką gali pakeis, galų gale savo požiūrį į gyvenimą ir gal tuomet nebereik slampiot po išties pavojingus kvartalus paišant šiurpaus nepažįstamojo portetus. - nepastebimai šyptelėjęs nepaprastai šilta, globėjiško draugiškumo kupina šypsena ramiai išdėsto savo mintis. Iš vaikino žvilgsnio nejučiom pasitraukė šaltas nepatiklumas, o balsas tapo veik šilkinis, nepaprastai malonus, švelnaus rūpesčio kupinas, kas tik rodė, jog jam iš ties rūpėjo Kendall gerovė.

Po Diego žodžių Kendall nusišypsojo. Ji pritarė jo žodžiams, tikrai reikėjo kažką keisti ne sapnuose, o gyvenime, tačiau tik šis tamsiaplaukis tuos žodžius, skirtus jai, ištarė su rūpestingumo pilnu balsu, rodos tikrai atsirado kažkas, kam ji rūpėtų.
-Aš stengiuosi, patikėk.-gūžtelėjo pečiais žiūrėdama į savo pirštus ant kelių.-Žinau, kad galbūt čia ir pavojinga, tačiau miškas ir šios apleisto vietos yra vienintelės vietos, kuriuose jaučiuosi saugi, nuo aplinkinių ir visų jų padarinių. Taip, rizikos faktorius čia būti užpultai ar smarkiai nukentėti yra didelis, bet kartais norisi padaryti, taip kaip nedera, jog pajustum koks jausmas. O žinai, pastarieji keli mėnesiai apsiribojo slampiojimu po tokias vietas ir nepasakyčiau, kad darėsi baisu,-gūžtelėjo pečiais. Įkvėpusi ne itin kvapnaus oro ji pasižiūrėjo į vaikiną nusišypsodama.-Diego... Ar būtų labai kvaila, jei dabar tave apkabinčiau?-nedrąsiai paklausė bandydama susekti tamsiaplaukio žvilgsnį. Kendall nesijautė kvailai prašydama apsikabinti, tiesiog laikas nuo laiko ta vienatvė taip prispausdavo prie sienos, kad apkabinti norėdavosi tik žmones, kurie iš tiesų teikdavo šiokios tokios pagalbos, net patys to nesuprasdami, o Diego iš tiesų jai rūpėjo, net labai, tačiau greičiausiai kvaila moteriška logika ir principai, ne visada leisdavo parodyti tai.

Tiesa, nepaprastai laiminga vaikystė, geras gyvenimas iki pat pilnametystės ir dar ilgiau dažnai būdavo išpuikusių, materialinių vertybių pilnų jaunuolių rodiklis, tačiau Diegas keisto sutapimo dėka šiltus gyvenimo prisiminimus pavertė ne savo pranašumu, kuriuo gali pasipuikuoti prieš kitus, o gerųjų savybių puoselėjimui ir dabar, tiesiog negalėtų palikt net menkai pažįstamo žmogaus bėdoje, ką jau kalbėt apie draugus. Taip, galbūt per dažnai užsidarydavo savyje, ypač tuomet kai pajustavo jog savotiškas pagalbos šauksmas tik pavyzdžiui dėmesio stoka, tačiau šį kart Kendall tikrai neatrodė labai gerai, ta prasme, taip mergina iš ties turi stulbinamo grožio iššorę tačiau vaikinas jautė, jog viduje tikrai viskas ne taip žavu kaip galėtų pasirodyti. Sulaukęs įdomaus ir toli gražu tokioje situacijoje nekeistos klausimo nieko nelaukęs patraukia eskizą gulėjusį tarp jų bei sunaikinęs žėrojusį tarpą suspaudžia savam glėbį gležną merginos kūną, lyg mėgindamas šilumą, geras emocijas savo viduje perteikti jai. - Kitą kartą jau geriau skambtelk man, kartu nueisim pasivaikščiot po apleistus narkomanų pogrindžius, tikrai netrokštų laikraštyje perskaityt, kaip tave padūrė kas nors už pora centų. - ramiai, ne per daug sunkiai, nepridėdamas nė lašelio galimybės suprast jo lengvabūdiškas šnekas dviprasmiškai tarsteli, rodos nė neketindamas paleist merginos iš savojo glėbio, švelniai padėjęs smakrą jai ant galvos įsmeigė žvilgsnį į tolumoje pūpsančius apgriuvusius daugiaaukščius.

Diego be žodžių apkabinus ją mergina nusišypsojo apsivydama rankomis aplink jo kaklą ir veidu įsikniaubdama į vaikino bliuzoną, pajusdama nesmarkų rūkalų kvapą. Širdyje tarsi nusiritu akmuo, lengvai, lyg būtų kieno paspirtas. Pasidarė lengviau. Galbūt tas apkabinimas buvo vienas iš dalykų, kurių reikėjo, kad tamsiaplaukė galėtų pradėti gerinti savo gyvenimą.
-Aš... Aš būtinai tau paskambinsiu kitą kartą,-nusišypsojo ir žvalesniu balsu pasakė vaikinui, nors tik iš jos tono šis galėjo spręsti apie šypseną veide.
Kendall kilstelėjusi galvą pabučiavo vaikiną į skruostą vėl apkabindama stipriau ir kelioms minutėms užmerkdama akis. Mintyse neberegėjo jokio sapnuoto vaikino paveikslo, galbūt čia suveikė kokia keista magija, o gal koks Haris Poteris slepias po griūvėsiais, bet dabar ji jautėsi saugi, jautėsi saugi tikrame gyvenime, o ne sapnuose, dabar jautė, jog pabusti nereikės.

Diegas niekuomet nereikalavo perdėto lipšnumo ar mielumo, vaikinui netgi nereikėjo ypatingo švelnumo ar rūpesčio, todėl vien tokio mažo, rodos nereikšmingo gesto kaip apkabinimo reikšmės šis neturėjo galimybės suvokti, tačiau kažkur giliausiose širdies kertėlėse jautė, jog dabar būtent taip ir tik taip galėjo kažkuo padėti merginai, o tai buvo vienas iš žingsnelių jo dideliam kely tampant geru, išties geru žmogumi. Kiek pasimuistęs patogiai įsitaiso ant tręšti pradėjusios suolelio vis dar laikydamas Kendall glėbyje bei monotoniškai glostydamas josios tamsius, švelnius it šilkas plaukus. - aš tikiuos, kad kito karto nebus, nes pataisyk mane jei klystu, bet tu po tokias vietas vaikštai tikrai ne pačios geriausios nuotaikos kupina siela, tiesa? - kiek tyliau, nematydamas reikalo garsiai ar perdėtai aiškiai šnekėt sumurma sau po nosim neabejodamas, kad taip arti esanti mergina, dabar šildanti savąja šiluma visą Diego kūną, tikrai išgirs kiekvieną žodelį. Nors ir nelabai mėgo tokias "saldžias" akimirkas, visgi turėjo pripažinti, jog dabar buvo nepaprastai gera sedėti tykiam rajone, kur nešurmuliuoja žmonės ir gamta po truputį atsikariauja kadaise žmonijos okupuotus plotus šviečias nekaitriai rudenio saulytei.

-Kad ir kas bebūtų,žinosiu kur kreiptis,-nusišypsojo padėkodama.-Taip, tais momentais nuotaikos skalėje tikrai negalėčiau pažįmėti aukščiau ketverto.
Laikydama vaikiną apkabinusi ji atrėmė savo smakrą jam į petį ir sėdėjo užsimerkusi. Jautė kaip vėsus vėjelis ruožais glosto jos veidą. Mergina atsiduso. Dabar taip sedėdama ji negalvojo apie tai, jog parėjusi namo įsijungs patį idiotiškiausią meilės istoriją arba ką nors apie narkomanus, tada gailėsis savęs keletą dienų, kol pagaliau vėl išsiruoš laukan. Kad ir kaip keista būtų, ji džiaugėsi šiandien atėjusi čia pasivaikščioti ir pabūti viena pati, su savimi, o vietoj to sutikusi Diego, kuris teikėsi padėti.
-Ačiū Tau, už viską,-atsidususi atsitraukė nuo jo nusišypsodama, tačiau neatitraukdama žvilgsnio nuo jo akių.

Nežymiai šypteli rodos pats sau, gera buvo žinoti, kad bent kažkas juo pasitiki užtektinai, kad drįstu nelaimės ar net blogos nuotaikos atvėju surinkti būtent vaikino numerį. Praeityje kiek domėjęsis psichologija Diegas suvokė, jog veikiausiai tokią niūrią, nepaprastai slogią merginos nuotaiką galėjo įtakoti vis gilyn besiskverbiantis ruduo, artėjanti žiema, tokiu gyvenimo tarpsniu niekam nėra lengva, žmonės tampa kur kars irzlesni, labiau pažeidžiami ir jautresni viskam. Neretas atvėjis kaip silpnesni žmonės net pačioje jaunystėje suserga giliomis psichologinėmis ligomis, tačiau dabar vaikinas nuoširdžiai tikėjosi, kad Kendall nėra taip blogai, kad viskas tik blogos nuotaikos, blogos dienos padarinys, nes išties negalėtų pakelti vaizdo, kai vienas iš artimiausių jo žmonių kenčia. O kaip teko įsitikinti pačiam savu kailiu sielos ligos kur kas sunkiau užgydomos ir yra šimtą kart skaudesnės nei fiziologinės. - Aš tikrai nenoriu matyt, kaip tu liūdi, net nenoriu girdėt, kad tau kažkas neduoda ramybės, jei bent netyčia užklups blogos mintelės, prašau duok man žinot, gali neabejot, padarysiu viską, kad tučtuojau išvytum negatyvius jausmus iš savęs. - vis dar menkai, tačiau rodos iki skausmo nuoširdžiai besišypsodamas išdėsto savo požiūrį į visą šitą situaciją. Išties buvo pasiryžęs padėt Kendall bet kokiu atvėju, net jei tai atrodys fiziškai neįmanoma ar reikalaus nepaprastai daug ištvermės ir laiko. Sulaukęs netikėtos padėkos kiek plačiau šypteli nežymiai kilstelėdamas antakius aukštyn bei taip parodydamas savo nuostabą. Akimirkai taip susitingsta rodos leisdamas sau paklajot begalinėse merginos akių gilumose. - tau nebūtina man dėkoti, netgi nėra jokio reikalo. - nepaprastai tyliai pasako švelniai iškvėpdamas bei vis dar nenuleisdamas skvarbaus žvilgsnio nuo merginos akių.

Kendall klausėsi Diego žodžių besišypsodama, dėkodama Dievui, egzistuojančiam ar ne, už tai, jog tą vieną iš liūdnų akimirkų, kurias būtų praleidusi sėdėdama ir nežinodama ką daryti su savo gyvenimu, jis paskyrė merginai sulaukti vaikino. Pakėlė žvilgsnį į viršų, tarsi iš tiesų dėkotų, bet galiausiai vėl jas įbedė į tamsias, rudas, paslaptingas Diego akis.
-Kodėl tu taip nori man padėti? Kodėl esi toks geras?-paklausė prikąsdama lūpą ir žiūrėdama į jį. Ne kiekvienas pasitaikęs merginos kelyje sugebėdavo toks būti.-Dėkoti tau yra už ką, o ir šiaip... šį žodį turėtume tarti dažniau,-šyptelėjo švelniai pirštais perbraukdama per vaikino riešą iki pirštų.
Ji niekada nemėgo stebėti žmonių akių, taip pat kaip nemėgo gilintis į kitų paslaptis, kurias tos dvejos kiekvienam žmogui paskirtos akys ir slėpdavo. Tačiau dabar, sedėdama čia, Kendall norėjo sužinoti ką vaikinas slepia po tuo mistišku ir paslaptingų žvilgsniu, po kartais šypsena parodančiomis lūpomis. Diego ji pažinojo jau kurį laiką, bet pažinti jo normailiai niekada nesugebėdavo, todėl dabar telkėsi tik ties jo akimis, nė nežvilgtelėdama kitur.

Tiesa, Diegas atsakymo į dabar užduotus Kendall klausimus neturėjo. Taip, galbūt galėjo kažką sukurpt, kokią nereiškmingą istoriją, kad nusivylė žmonėmis ir pats norėtų skleisti kažką gera, tačiau dabar, šią akimirką tiesiog neapsivertė liežuvis ištart netiesą. Per visą savo gyvenimą vaikinas yra padaręs šimtus nuodėmių, įskaudinęs dešimtis žmonių, pridaręs nesąmonių, kurių gailėtis teks visą gyvenimą ir dabar, pradėjus naują etpą naujame mieste, susiradus naujų draugų, pažinus naujus žmones, jis tiesiog norėjo būt kitoks. Šaltą, sarkazmo bei savotiškos neapykantos viskam pritvinkusią savo sielos dalelę diiają gyvenimo dalį dominavusią Diego charakteryje dabar vaikinas nustūmė į užmiršties jūrą ir nepaprastai tyliai atsidusęs netyčiom pritemdė šypseną, kas tik rodė, jog lengvabūdiškų, vėjavaikiškų atsakymų Kendall tikrai nesulauks. - patikėk manimi, aš geras tikrai nesu. o kodėl noriu tau padėt.. hm, net nežinau galbūt pabodo aplink matyt vien savanaudiškai belasktančius žmones, žmones, nusivylusius gyvenimu. galbūt tiesiog tu man rūpi. - nė akimirkai nenuleisdamas žvilgsnio, rodos nė nemirksėdamas ramiai, nepaprastai lygiu, tačiau toli gražu ne monotonišku tonu pasako viską vainikuodamas menkute šypsena, lyg praskaidrintų visą susikaupusią paslaptį tarp judviejų. - ir taip, išties turėtume jį kartoti dažniau, tačiau argi taip retai girdimas žodis "ačiū" neįgauna savotiškos magiškos prasmės? - paklausia veik retorinio klausimo, lyg būtų tvirtai įsitikinęs, kad tokie žodžiai kaip "ačiū" "myliu", neturėtų ir negalėtų būt vartojami dažniau nei to išties reikia, mat greitai jie praranda savo prasmę ir tampa nebesvarbūs, bei ne tokie laukiami.

Kam nors rūpėti. Štai ko ji laukė iš pasaulio pastarosiomis dienomis, kai jautėsi tarsi būtų žuvis išmesta iš vandens ir nepajėgianti prisitaikyti prie to jog kartais kildavo tik klausimas kiek dar jai liko šiam pasauly ir daugiau nieko. Kodėl ji nusimindavo kas kartant skaitydama laimingas istorijas, kur tėvai savo vaikams aukodavo sielą ir širdį, kad tik šie būtų laimingi, o jos tėvams pasirodo rūpėjo tik kokia įžimia ji galėtų būti, jei padarytų tai, ar tai arba tai. Tai buvo viena iš priežasčių kodėl sulaukusi gimtadienio ji nepasiliko gimtąjame mieste ir atvyko čia, kur pažinojo vos keletą, tačiau su daugelių istorija jau buvo plati.
-O ar kartais tos magijos nebūtų smagu paversti tikroviškumu? Panaikinti visą magiją ir džiaugtis tuo, kad visą tą stebuklingumą turime realiame gyvenime, net kai jis neatrodo toks įsbūdingas?-kilstelėjo antakius.-Nors, taip, gal tu ir teisus.-kalbėdama ji taipogi, kaip ir jis, pajėgė tik žiūrėti į akis, kas iš jų abiejų pusės tikrai atrodė keista, tas spoksojimas buvo kiek nenormaus, bet kol Kendall nesugebės surasti atsakymų Diego akyse, ji žiūrės į jį, net jei darytūsi gėda.

Galbūt ši situacija savotiškai naudinga buvo ne tik Kendall. Ne tik mergina galėjo jaustis pakylėtai, nepaprastai gerai vien todėl, kad Diegas pasakė, kad vis dėlto ji jam rūpi. Vaikinas jau ilgai savyje ieškojo to jausmo, tos kibirkštėlės užuominos, kažko, kas priverstų jį nuoširdžiai pasistengt dėl kitų ir dabar, kai tamsiaplaukei merginai tikrai ne patys geriausi laikai, vaikinas atrado terpę, kurioje galėtų savotiškai atsiskleisti. Jis rado kažką, kuo galėtų rūpintis. Nesijaudindamas dėl pašalinių faktoriu, galėjo paaukoti savo jėgas, energiją, laiką ne vien savo poreikiams, bet ir kažkam šiek tiek geriasniam, kažkam kam to išties reikia. - bet ar per dažnai kartojamas tiek daug kilnios reikšmės turintis žodis netaps kažkas, ką išgirdę mes rodos nė nesureaguosim, neįvertinsim tikrojo jo svorio? Jei gyvenime atsirastų daugiau situacijų kuomet jis išties reikalingas, tuomet manau, kad net ir dažnai kartojamas, jis įgautų kiek kitokią, tačiau nemažiau svarbią reiškmę. - ramiai išdėsto savo mintis rodos nė akimirkai nestabtelėdamas pagalvoti, lyg būtų šimtu procentų užtikrintas savo žodžiais, tačiau tone neatsispindėjo nė kristalėlis nuomonės piršimo, jos primetimo Kendall. - taip papsakosi, kas dar neduoda ramybės be keistojo nepažįstamojo sapnuose ar ne? galbūt norėtum kur nors kur šilčiau? kavos ar arbatos? - pasiteirauja neketindamas nutraukti toli gražu neįtemto, ar nemalonaus akių kontakto. visgi suvokęs, jog dabar toli gražu ne šilčiausia vasaros diena, nejučiom sunerimo dėl merginos komforto, kas tik rodė, kad rūpestis toli gražu nėra tik tušti, paviršutiniški žodžiai, kuriuos vaikinas ketintų pamiršti po kelių dienų.

Klausydama vaikino balso ir tikrai be galo prortingų minčių, Kendall žavėjosi jo išprusimu ir tikrai dideliu supratingumu, ne tik jai, bet ir aplinkai, ne kiekvieno požiūris buvo toks. Ji nebeatsakė į jo žodžius, apie tas magiškas frazes, nematė didelio reikalo, visgi suprato vienas kitą ir ką norėjo pasakyti. Jam pasiūlius arbatos mergina nusišypsojo.
-Taip, arbatos visai norėčiau, būtų ne pro šalį.-linktelėjo atsistodama ir tiesdama ranką, kad galėtų padėti jam pastatyti kojas ant žemės.-Jeigu tik pats nori, nes iš reikalo tai neprivalai aukotis, visgi nemanau, kad planavai čia su manimi susitikti,-atsiduso.
Širdyje ji jautė begalinę padėką šiam vaikinui, kuris iš šalies pažiūrėjus nieko nepadarė, nieko labai rimto ir galbūt gelbėjančio nepasakė, bet kiekvienas ištartas žodis ar frazė liko giliai merginos pasamonėje. Tai buvo vienas iš tų nedaugelio žmonių, kuriems pasakius, jog reikia bėgti pasaulio kraštan, kur neva saugiau, ji bėgtų, o paprašius iššokti pro langą, galbūt šoktų. Taip, ji buvo beviltiškai greitai įtikinama, bet daugelis mokančių įtikinti norėjo tik sau gerio, o Diego - nepanašu.

» Apleistas dangoraižis
» Parkas